Nuostabiai spalvingas spalio savaitgalis išviliojo 6f klasės vaikus, jų tėvelius, brolius, seses ir netgi šeimos augintinius į Dūkštas. Suvažiavome turėdami norą suburti šeštokų bendruomenę įdomiai komandinei veiklai. Buvo be galo smagu matyti, kaip pasiruošę tėveliai: maršrutas preciziškai matematiškai apskaičiuotas, įrankiai darbui paruošti, priemonės stropiai sudėtos pagal veiklas.
Pradžioje išsiaiškinome, kuriai stovyklai priklausome: šunų gerbėjų ar kačių mylėtojų. Pasirodo, kad dauguma mūsų labiau prijaučia namų sargams- šunims. Bet ir kačių mylėtojai neužleido savo pozicijų, įvardino ne vieną savo murklių privalumą. Tada žygiuojant skardžiais ir lomelėmis mūsų laukė kita įspūdinga veikla. Galėjome pajusti draugo tvirtą ranką kaip tikri skautai ar būsimi tėvynės gynėjai užrištomis akimis draugo vedami per Dūkštelės upę. Mokėmės vienas kitu pasitikėti, nors ne visiems iš karto buvo drąsu žengti visiškoje tamsoje girdint tik klasioko balsą.
Nuo kalvų grožėjomės apylinkės rudens grožiu, sėmėmės stiprybės prisiglausdami prie šimtamečių ąžuolų. O pažintinio tako pabaigoje laukė ypatinga patirtis- klasioko tėtis mokė įvairiais būdais lauko sąlygomis uždegti laužą. Net sunku pasakyti, kuris būdas patiko labiau: ar baterijos ir akmens vilnos junginys, ar cukraus ir „stebuklingų” miltelių derinys, ar titnago skėlimas, ar medžio į medį trynimas. Ir ugnelė pakluso – sušildė rankas, nutvieskė veidus šypsenomis.
Sušilę griebėmės kitos pažinties: kaip galima lauko sąlygomis išsikepti kareiviškos duonelės ant karklo ar kito medžio šakelės. Linksma buvo vynioti tešlą ant iešmelio ir kepti, kol paruduos, o paskui dalintis vienas su kitu ir valgyti laužu kvepiančius duonelės gabalėlius. O jau kai pakvipo arbatomis, sunkoka buvo atsakyti, kuri skanesnė: mėtų su čiobreliu, obuoliukų, šalavijų ar raudonėlio. Ypač naudinga pasirodė pušų spyglių arbata virta tikrame kareiviškame katiliuke. Ateityje galėsime pasinaudoti šiuo receptu užklupus peršalimui ar gerklės skausmui.
Pabaigoje kepėme dešreles, zefyrus, net amerikietiškus bombinius sausainio, zefyro ir šokolado skanėstus. Vėl sukome ratu, iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas besidalindami tuo, ką kiekvienas mokame geriausia.
Namo išvykome žengę didelį žingsnį bendrystės link ir davę sau pažadus žiemą ir pavasarį pakartoti komandos stiprinimą ir tikimės, kad tai padės mums lengviau mokytis. O kur vyksime ar eisime, būtinai sugalvosim.
Klasės auklėtoja Rita