Tapo aplankytas karo
žurnalisto, savanorio kūrėjo, pasieniečio,
laikraščio ,,Savanoris’’ ilgamečio redaktoriaus, monografijos ,,Lietuvos
valstybės sienos apsaugos istorija’’, knygų: ,,Pasienietis Gintaras Žagunis’’,
,,Čia mūsų žemė’’, ,,Trečioji savanorių karta’’ autorius bei enciklopedijos
,,Lietuvos kariuomenės karininkai’’ bendrautoris. Žilinų kapinaitėse prie
smėlio kauburėlio, šimtametes pušis bei Trispalvę bei Vyties vėliavas
plaikstant vėjui, skambėjo dimisijos
kapitono Vytauto Voverio (1951 – 2020) viso gyvenimo knygos ,,Šventasis karas’’
žodžiai: ,,Lietuvių karių likimas – laisvę praradusios, pavergtos tautos
likimas. Kai pavasarį vadinamieji sąjungininkai
vis dar pompastiškai švenčia Pergalės dieną, dėl kurios mums nei šilta nei
šalta, prisimenu graudžią ir gražią lietuvių dainą: ,,Mergaite, papuošk kareivio kappa baltais akacijų žiedais…’’ Noriu
padėti tą žiedą ant kareivio kapo, lietuvio kareivio, bet jokiu būdu ne ant
okupanto, nesvarbu, iš rytų, vakarų ar pietų, nes žmogus, su ginklu rankose
atėjęs į kraštą, kurio žmonės jam nieko blogo nepadarė, jau nėra kareivis, o
tik nusikaltėlis. Atleisti laikui bėgant turbūt galima, užmiršti – ne, nes,
kaip sakė poetas Vincas Giedra, juk ir nukautas priešas priešas du sieksnius
žemės užgrobia!
Mūsų tautos
vyrai nekalti, kad jiems teko vilkėti svetimas uniformas ir lieti kraują ne už
savąją tautą: jie tik svajojo apie laikus, kai lietuviams nereikės dėvėti
nemielų svetimų uniformų ir stovėti po svetimomis vėliavomis. Tik po savąja
Trispalve.‘‘ Buvo prisimintas tolimas karininko giminaitis Vaclovas Voveris –
Žaibas, tik vėliavos plakės tylos minutę.
Dainavos partizano Juozo Balčiaus – Balučio
vadavietės prieigose, viename ,,Vanago kelio‘‘ žygio atsparos taškų, pradėta
sodinti ąžuolų giraitė, perduotas Pilėnų tėvūnijos ryšininkės Emilijos
Kloviškytės – Tučienės sveikinimas, o jos dovanotas ąžuoliukas buvo pririštas
prie dailaus kuolo, atkeliavusio čionai iš Generolo Vėtros giraitės. Partizanų
garbei suplėvesavo didinga Vyties vėliava ant pušies rąstų Jogailos kryžiaus
paminklo (ąžuolai Dainavos žemėn šaknis įleido irgi šiuo ženklu pasodinti),
skambėjo prisiminimai, sužibo žvakės, ir pušys ošė drauge ,,Tautiškąją
Giesmę‘‘. Pušies paminklą papuoš priesakas: ,,Gyvybę – už Lietruvą!’’
Metelių apžvalgos bokšte Trispalvė išdidžiai
skriejo vėjyje, o Simno kapinėse žemai lenkėmis Kalniškės mūšio didvyrių
atminimui prie lauko akmenų obeliskų, po pulko metų iš Našlaičių kapinių
namolia sugrįžusio, netoli A. Ramanausko – Vanago atrasto, Kalniškės kovos
partizano skogališkio Albino Ivanausko – Perlo, Topolio
amžinojo poilsio vietos.
Kalvarijos senosiose kapinėse pagerbtas
atiduota architektas Jonas Pajaujis (https://www.youtube.com/watch?v=_OtkNbXEgS4&t=338s), 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo
Nepriklausomybės akto ir Gotlando komunikato (1989
rugpjūčio 6d. Katthamaršvike; orig.: Katthammarsvik) signataras, Laikinosios vyriausybės darbo
ministras, Štuthofo kalinys bei karys.
Pilietinės kelionės, kaip ir Meilė, – niekada
nesibaigia, o tai palygintina Pauliaus žodžiams: ,,Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip
skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir
suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad
galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu
vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet
neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė
nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo
naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe,
džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks
pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai
ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip
vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai,
kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į
veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.
Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia
iš jų yra meilė (I Korintiečiams 13: 8 – 13).‘‘
Parašė Vidmantas Petras Kuprevičius,
fotografavo Kostas Ivanauskas, Vytautas…, Rokas ….