Istorija

1944 m. spalio mėn. buvo įsteigtas LLA Tigro rinktinės štabas. Kuopos vado įsakymu gen. št. aviacijos mjr. Bronius Vaivada-Vilkas paruošė „Panteros“ planą, kuriame buvo numatyta Labanoro girioje įrengti dvi įtvirtintas, ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas, savotiškas tvirtoves. Pirmą tokį bunkerį dar 1944 m. rudenį netoli Kiauneliškio įrengė LLA Tigro rinktinės Apolinaro Juršio-Vytenio vadovaujamas apie 60 partizanų (daugiausia iš Šiškinių kaimo) būrys. Žiemą prie jo prisijungė Antano Krinicko-Romelio vadovaujamas partizanų (irgi apie 60) būrys, kuris 1945 m. žiemą įrengė kitą bunkerį. A. Juršio bunkerio partizanai gyveno Margio bunkeryje, o A. Krinicko – Kauno bunkeryje. Tai buvo gerai įrengti didžiuliai bunkeriai. Margio bunkeris buvo 8 x 6 m dydžio, su rąstinėmis sienomis ir lubomis, kurias dengė metrinis žemių sluoksnis, buvo įrengtos 6 šaudymo angos. Kauno bunkeris buvo panašaus dydžio su žeminę supančiais apkasais.^[5] Partizanai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir šautuvais.

1945 m. kovo 11 d. NKVD ir stribai iš Švenčionių, Švenčionėlių ir Saldutiškio (apie 500 karių) puolė Kauno bunkerį. Bunkerį gynę partizanai atmušė pirmąsias atakas, tačiau jų stovykla ir bunkeris buvo apsupti. Didžioji dalis partizanų iš apsupties išsiveržė, liko kautis tik 7-15 iš apkasų išmuštų partizanų.^[6] Margio bunkerį gynę partizanai atėjo į pagalbą Kauno bunkeriui. NKVD sužinojusi apie antro bunkerio egzistavimą apsupo ir jį. Visi Margio bunkeryje buvę Vytenio būrio partizanai nutarė kautis. Kautynės vyko iki vakaro.

Vakare į pagalbą atskubėjo apie 300 partizanų, priklausiusių LLA Tigro rinktinės štabo būriams. Pamatę, kad bunkerius apsupę enkavėdistai ilsisi, atidengė stiprią ugnį, prasilaužė prie Margio bunkerio ir bandė išvesti iš apsupties kovos draugus. Pagal skirtingus liudijimus bunkerio gynėjai arba nepažino į pagalbą atėjusių partizanų ir įtarė, kad tai bandymas juos klasta išvilioti, arba iš apsupties išvesti turėję kariai nusprendė, kad jau per vėlu ir atsitraukė. Priešas taip pat atsitraukė, tačiau išsikvietė pastiprinimą iš Švenčionių ir Utenos. Vėl prasidėjo kautynės, trukusios iki kovo 12 d. Priešo pajėgos buvo didelės – apie 2000 kareivių.

Įsitvirtinę gynybai gerai parengtuose bunkeriuose partizanai nepasidavė. Septyneriems Kauno bunkerio partizanams ėmė trūkti amunicijos. Nusprendę geriau žūti, nei patekti į nelaisvę partizanai susiprogdino paskutine granata, šeši jų žuvo, septintas išgyveno. Margio bunkerio gynėjai tęsė kovą. Rusai prašė iš savo bazių atvežti minosvaidžių, prieštankinių granatų, nes, jų pačių žodžiais tariant, „banditų jau nebeima paprastos granatos“. Mat įmestas į vidų granatas partizanai greit išsviesdavo laukan, ir jos sprogdavo tarp priešų.

Tik kovo 12 d. pavakare bunkeriai buvo išsprogdinti. Margio bunkeryje žuvo LLA Tigro rinktinės štabo narys Vladas Vaitkevičius-Kirvis, būrio vadas A. Juršys-Vytenis ir per 50 šio būrio partizanų. Kauno bunkeryje žuvo per 20 A. Krinicko-Romelio būrio partizanų. Iš atėjusių rinktinės štabo partizanų kautynėse prie bunkerių žuvo LLA Tigro rinktinės štabo viršininkas Zenonas Jasaitis-Ūdras, štabo narys Pranas Snieška ir vienas nežinomas partizanas. Jų palaikus vietos stribai siauruku geležinkeliu nuvežė į Švenčionių geležinkelio stotį ir išniekino miestelio aikštėje. Vėliau užkasė prie Cirkliškio dvaro.^[1] Kiauneliškio kautynėse patirti skaudūs nuostoliai rinktinei nebuvo pražūtingi: štabas persikėlė į Švenčionių valsčiaus Antanų miškus, būriai ir kuopos perėjo į naujus veikimo rajonus.

Kovo 14 d. NKVD suvarė aplinkinių kaimų gyventojus tvarkyti žuvusiųjų sovietų karių kūnus. Liudininkai suskaičiavo apie 300 žuvusių sovietų. Mūšyje žuvo keturi NKVD karininkai, kurie buvo palaidoti Švenčionyse.^[3]

Vėliau aplankėme Rytų Lietuvos partizanų vadavietę šalia Andrioniškio. Jai vadovavo Antanas Slučka, slapyvardžiu Šarūnas, kuris buvo vienas iš žymiausių Algimanto apygardosvadų. Apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė prieš savaitę aptartai Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“. Šiame bunkeryje žuvo Antanas Slučka. Susitikome su skautais iš Jonavos,

Didžiakaimyje pagerbėme 1919 m. savanorius. Iš Trakinių kilęs Jonas Pilka (1922–2004) savo sodyboje savo lėšomis 1992 m. pastatė akmenų mūro originalaus trikampio plano monumentą su geležiniu kryžiumi savo dėdei Povilui Pilkai ir kitiems žuvusiems už Lietuvos laisvę, jo memorialinėje lentoje įrašas: „1920 / Povilui Pilkai / nuo Trakinių kaimo ir kitiems / Lietuvos savanoriams, / žuvusiems / už Lietuvos laisvę / 1992“. Ant šio paminklo postamento sumontuotos 1919–1920 m. Kurklių krašto savanorių ir Vyties Kryžiaus ordininkų atminimo lentos (2019 m.).

Kruvinomis rankomis okupantai ir kolaborantai tokie kaip cvirkos, salomėjos ir korsakai spruko nesidairydami-palikdami lavonų krūvas Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse.

1941 metų sukilimo metų skambantis Lietuvos himnas skambėjo ir plakėsi milijonuose tautiečių širdžių. Trumpam iškelta Lietuvos vėliava Gedimino pilyje- leido įkvėpti tyros laisvės oro, kuris leido išbūti dusinamiems per ilgus metus po 1944 metų parsidėjusios antrosios sovietų okupacijos.

Tūkstančiai mirčių buvo paaukotos už Lietuvos laisvę. Šie didvyriai nesulaukia pagerbimo iki šiol. Bandoma prislopinti sukilimo atminimą, bandoma prikabinti abejotinas etiketes tautos didvyriams. Tas daroma atvirai ar pasislėpus už nugarų, tas daroma spjaunat mūsų žuvusiems už Laisvę broliams į jų sielas.

Aplankyti sukilėlių kapai Vilniuje Antakalnio kapinėse ir pagerbti kritę kovoje už Lietuvos laisvę!

1941 m. Noreika dalyvavo birželio sukilime, liepą tapo Telšių apskrities LAF vadovu. 1941-ųjų rugpjūčio 3 d. Laikinosios Vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. 1943 m. kovą kartu su grupe žymių Lietuvos žmonių baudžiant už pasipriešinimą lietuvių SS legiono kūrimui nacių suimtas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur kalėjo iki 1945 m. sausio 25 d. Mobilizuotas į sovietų kariuomenę, grįžęs į Lietuvą ėmėsi antisovietinės veiklos, dalyvavo Lietuvos Tautinės Tarybos veikloje. 1946 m. kovo mėn. sovietų suimtas ir 1947 m. vasario 26 d. sušaudytas. Taip pat pagerbėme visų 1944-1947 metų laisvės kovotojų atiminimą, uždegėme žvakutes.

Aplankėme Joniškio kapines. Atidavėme pagarbą šioje vietoje palaidotiems 1941 m. birželio 26-28 d. žuvusiems LR kariuomenės kariams, Pabradės apsaugos rinktinės Joniškio būrio sukilėliams Jonui Adomaičiui, Pranui Busiui, Dominykui Grigaliūnui, Juozui Merkevičiui, Juozui ir Konstantui Žuromskiams, Alfonsui Žvikevičiui, 1941 m. birželio 28 d. besitraukiančios Raudonosios Armijos kareivių nužudytiems Juozapui ir Petrui Tarakavičiams bei 1941 m. liepos 13 d. Joniškyje žuvusiam sukilėliui Alfonsui Piliponiui atminti. Iškilmingai sugiedojome valstybinį himną

Pabradės senosiose kapinėse uždegėme žvakutes 1941 m. birželio 23-25 d. Pabradėje kautynėse žuvusių LR kariuomenės karių atminimui: Pabradės apsaugos rinktinės sukilėlių Juozo Atkočiaus, Prano Gražinsko, Marceliaus Jasiukaičio, Jono Kurapkio, Antano Matiuko, Adolfo Petrulio, Eduardo Vaišnio, Vaclovo Venckaus, Žilinsko ir Kazimiero Žinevičiaus-Žinio.

„Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Taip pat aplankėme Senąsias (Pušaloto) kapines, kur taip pat palaidoti 1941 birželio 23-osios dienos sukilimo dalyviai. Pagerbėme jų atminimą, uždegėme žvakutes, sugiedojome tautinę giesmę.

Pakeliui aplankėme Adamavo ąžuolą- valstybės saugomą gamtos paveldo objektą.  Jo kamiene yra drevė, į išorę atsiverianti keturiomis angomis, o pietrytine kamieno puse nuo lajos žemyn leidžiasi didelė žaibo palikta žymė. Kelios apatinės kamieninės šakos yra išdžiūvusios, tačiau apmirusios šakos ir negyva mediena – tai neatskiriama medžio sąsaja su branda.

Aplankėme memorialą, skirtą Kiauneliškio mūšyje žuvusiems partizanams atminti. 1945 m. kovo 11 d. NKVD ir stribai iš Švenčionių, Švenčionėlių ir Saldutiškio (apie 500 karių) puolė bunkerį. Bunkerį gynę partizanai atmušė pirmąsias atakas, tačiau jų stovykla ir bunkeris buvo apsupti. Didžioji dalis partizanų iš apsupties išsiveržė, liko kautis tik 7-15 iš apkasų išmuštų partizanų. Gretimai esantį Margio bunkerį gynę partizanai nusprendė ginti. Kautynės vyko iki vakaro.

Vakare į pagalbą atskubėjo apie 300 partizanų, priklausiusių LLA Tigro rinktinės štabo būriams. Pamatę, kad bunkerius apsupę enkavėdistai ilsisi, atidengė stiprią ugnį, prasilaužė prie Margio bunkerio ir bandė išvesti iš apsupties kovos draugus. Pagal skirtingus liudijimus bunkerio gynėjai arba nepažino į pagalbą atėjusių partizanų ir įtarė, kad tai bandymas juos klasta išvilioti, arba iš apsupties išvesti turėję kariai nusprendė, kad jau per vėlu ir atsitraukė. Priešas taip pat atsitraukė, tačiau išsikvietė pastiprinimą iš Švenčionių ir Utenos. Vėl prasidėjo kautynės, trukusios iki kovo 12 d. Priešo pajėgos buvo didelės – apie 2000 kareivių.

Įsitvirtinę gynybai gerai parengtuose bunkeriuose partizanai nepasidavė. Septyneriems Kauno bunkerio partizanams ėmė trūkti amunicijos. Nusprendę geriau žūti, nei patekti į nelaisvę partizanai susiprogdino paskutine granata, šeši jų žuvo, septintas išgyveno. Margio bunkerio gynėjai tęsė kovą. Rusai prašė iš savo bazių atvežti minosvaidžių, prieštankinių granatų, nes, jų pačių žodžiais tariant, „banditų jau nebeima paprastos granatos“. Mat įmestas į vidų granatas partizanai greit išsviesdavo laukan, ir jos sprogdavo tarp priešų.

Tik kovo 12 d. pavakare bunkeriai buvo išsprogdinti. Margio bunkeryje žuvo LLA Tigro rinktinės štabo narys Vladas Vaitkevičius-Kirvis, būrio vadas A. Juršys-Vytenis ir per 50 šio būrio partizanų. Kauno bunkeryje žuvo per 20 A. Krinicko-Romelio būrio partizanų. Iš atėjusių rinktinės štabo partizanų kautynėse prie bunkerių žuvo LLA Tigro rinktinės štabo viršininkas Zenonas Jasaitis-Ūdras, štabo narys Pranas Snieška ir vienas nežinomas partizanas. Jų palaikus vietos stribai siauruku geležinkeliu nuvežė į Švenčionių geležinkelio stotį ir išniekino miestelio aikštėje. Vėliau užkasė prie Cirkliškio dvaro.  Kiauneliškio kautynėse patirti skaudūs nuostoliai rinktinei nebuvo pražūtingi: štabas persikėlė į Švenčionių valsčiaus Antanų miškus, būriai ir kuopos perėjo į naujus veikimo rajonus.

Kovo 14 d. NKVD suvarė aplinkinių kaimų gyventojus tvarkyti žuvusiųjų sovietų karių kūnus. Liudininkai suskaičiavo apie 300 žuvusių sovietų. Mūšyje žuvo keturi NKVD karininkai, kurie buvo palaidoti Švenčionyse.

Sekantis sustojimas buvo Darinės bunkeris. Partizanų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Tokioje vietoje ir buvo Darinės bunkeris. 1948 metų kovo mėnesį, nepavykus prasiveržti iš apsupties bunkeryje žuvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės Pavasario būrio 4 partizanai: grupės vadas Antanas Bajorūnas-Bakutis (g. 1926 m.), Jaronimas Apyvala-Pūgas (g. 1923 m.), Vytautas Mačėnas-Lakūnas (g. 1924 m.) ir Bronius Malikėnas (Molykėnas)-Ešerys (g. 1925 m.)

Ignalinos apžvalgos bokšte didingai suplevėsavo Vytis.

Tapo aplankytas  karo žurnalisto, savanorio kūrėjo, pasieniečio,  laikraščio ,,Savanoris’’ ilgamečio redaktoriaus, monografijos ,,Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija’’, knygų: ,,Pasienietis Gintaras Žagunis’’, ,,Čia mūsų žemė’’, ,,Trečioji savanorių karta’’ autorius bei enciklopedijos ,,Lietuvos kariuomenės karininkai’’ bendrautoris. Žilinų kapinaitėse prie smėlio kauburėlio, šimtametes pušis bei Trispalvę bei Vyties vėliavas plaikstant vėjui,  skambėjo dimisijos kapitono Vytauto Voverio (1951 – 2020) viso gyvenimo knygos ,,Šventasis karas’’ žodžiai: ,,Lietuvių karių likimas – laisvę praradusios, pavergtos tautos likimas. Kai pavasarį vadinamieji sąjungininkai vis dar pompastiškai švenčia Pergalės dieną, dėl kurios mums nei šilta nei šalta, prisimenu graudžią ir gražią lietuvių dainą: ,,Mergaite, papuošk kareivio kappa baltais akacijų žiedais…’’ Noriu padėti tą žiedą ant kareivio kapo, lietuvio kareivio, bet jokiu būdu ne ant okupanto, nesvarbu, iš rytų, vakarų ar pietų, nes žmogus, su ginklu rankose atėjęs į kraštą, kurio žmonės jam nieko blogo nepadarė, jau nėra kareivis, o tik nusikaltėlis. Atleisti laikui bėgant turbūt galima, užmiršti – ne, nes, kaip sakė poetas Vincas Giedra,  juk ir nukautas priešas priešas du sieksnius žemės užgrobia!

Mūsų tautos vyrai nekalti, kad jiems teko vilkėti svetimas uniformas ir lieti kraują ne už savąją tautą: jie tik svajojo apie laikus, kai lietuviams nereikės dėvėti nemielų svetimų uniformų ir stovėti po svetimomis vėliavomis. Tik po savąja Trispalve.‘‘ Buvo prisimintas tolimas karininko giminaitis Vaclovas Voveris – Žaibas, tik vėliavos plakės tylos minutę.

Dainavos partizano Juozo Balčiaus – Balučio vadavietės prieigose, viename ,,Vanago kelio‘‘ žygio atsparos taškų, pradėta sodinti ąžuolų giraitė, perduotas Pilėnų tėvūnijos ryšininkės Emilijos Kloviškytės – Tučienės sveikinimas, o jos dovanotas ąžuoliukas buvo pririštas prie dailaus kuolo, atkeliavusio čionai iš Generolo Vėtros giraitės. Partizanų garbei suplėvesavo didinga Vyties vėliava ant pušies rąstų Jogailos kryžiaus paminklo (ąžuolai Dainavos žemėn šaknis įleido irgi šiuo ženklu pasodinti), skambėjo prisiminimai, sužibo žvakės, ir pušys ošė drauge ,,Tautiškąją Giesmę‘‘. Pušies paminklą papuoš priesakas: ,,Gyvybę – už Lietruvą!’’

Metelių apžvalgos bokšte Trispalvė išdidžiai skriejo vėjyje, o Simno kapinėse žemai lenkėmis Kalniškės mūšio didvyrių atminimui prie lauko akmenų obeliskų, po pulko metų iš Našlaičių kapinių namolia sugrįžusio, netoli A. Ramanausko – Vanago atrasto, Kalniškės kovos partizano skogališkio Albino Ivanausko – Perlo, Topolio amžinojo poilsio vietos.

Kalvarijos senosiose kapinėse pagerbtas atiduota architektas Jonas Pajaujis (https://www.youtube.com/watch?v=_OtkNbXEgS4&t=338s), 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo Nepriklausomybės akto ir Gotlando komunikato (1989 rugpjūčio 6d. Katthamaršvike; orig.: Katthammarsvik) signataras, Laikinosios vyriausybės darbo ministras, Štuthofo kalinys bei karys.

Pilietinės kelionės, kaip ir Meilė, – niekada nesibaigia, o tai palygintina Pauliaus žodžiams: ,,Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (I Korintiečiams 13: 8 – 13).‘‘

Parašė Vidmantas Petras Kuprevičius, fotografavo Kostas Ivanauskas, Vytautas…, Rokas ….